Tėja salės pakraščiu lėtai, bet užtikrintai judėjo Garbingojo stalo link, aplenkdama netvarkingai sustatytas kėdes. Didžioji salė buvo beveik tuščia, tačiau prie ilgo stalo, stovėjusio statmenai kitiems keturiems, sėdėjo neatpažintas valgantis subjektas. Jis neatrodė panašus į mokinį, todėl profesorė nusprendė, jog ten jai ir vieta. Žinoma, atsisėdo kitame stalo gale. Ir mąsliai įsispoksojo į baltą lėkštę priešais ją.
Buvo keista vaikščioti tokioje didelėje pilyje ir nepasiklysti. Tačiau profesorės galvoje kirbėjo nemalonmus įtarimas, kad viskas dar prieš akis. Nors tikėjosi su laiku pažinti savo darbovietę, dabar senoviniai šarvai koridoriuose, įspūdingo aukščio skliautai, baltutėliai vaiduoklių siluetai tebuvo kažkas svetima. Ir tik truputėlį žavu.
Tėja minutėlę pasvarstė, kad kokią kitą dieną... Ne, kokį kitą mėnesį, galbūt ši vieta jai net labai patiktų. Bet ne dabar. Nedaug kas galėjo prasiskverbti pro pilkšvą šydą, apgobusį jos mintis ir švelniai įsupusį jausmus. Tiesą sakant, kol kas beveik niekas.
Jos lėkštė ir toliau liko palaimingai tuščia. Galatėja pamąstė, jog gal ir būtų verta nustebti, tačiau tuojau pat padarė išvadą, jog iš tiesų ir nenorėjo valgyti. Atėjo čia tik apsidairyti, kad vėliau nepadarytų kokios idiotiškos klaidos. Niekas taip neatkreipia dėmesio, kaip kvaili išsišokimai, o to Tėjai visai nereikėjo. Ne, jei bus jos valia, niekas į ją net nepažvelgs antrą kartą.
Tebūsiu mielas nematomas padarėlis, pilkas ir mažytis. Tiksliau juodas. Karčiai šyptelėjusi ji patampė varno sparno juodumo apsiausto skverną. Kai turėjo laimės pamatyti išsipusčiusių raganų apdarų spalvas, ji beveik džiaugėsi, kad neturėjo pinigų įpirkti kam nors prašmatnesnio. Beveik, nes pinigai galėjo praversti kam nors kitam.
Staiga lėkštė priešais, tarsi įsižeidusi, jog Tėja nesiima jokios iniciatyvos, užsipildė krevečių mišraine. Profesorė sumirksėjo, taip išduodama savo nustebimą, tačiau greit vėl nutaisė nieko nesakančią išraišką ir ėmė lėtai valgyti, kiekvieną krevetę pasmeigdama sidabrine šakute ir apžiūrėdama, prieš šiai nukeliaujant į burną.
"Nepamenu, kada paskutinį kartą taip valgiau." Nustebusi sugavo save galvojant. Krestelėjo garbanas ir toliau valgydama stengėsi nemąstyti.
Kai lėkštė vėl grįžo į savo pradinę būseną, Tėja mažais gurkšneliais išgėrė šįkart neužnuodyto vyno taurę ir patraukė durų link.