Pieva šalia Gluosnio galiuno

Yoko atvilko save prie gluosnio. Vėjuota diena.. Mergina nieko neįžiūrėjo pro ant akių užkritusius plaukus. Išsidrėbė aukštoj žolėj... Sukikeno. "Shit, eitų kas nors, ant galvos užliptų nepamatęs.."

- Šiek tiek, - šypteli Yoko, vis dar nematydama su kuo ji šneka.
- O tu ką čia veiki? nebijai būti uždaužyas medžio?

Yoko atsistojo.
- Kokia dar paslaptis? - nusišypsojo ir smalsiai žvilgtelėjo į žmogų su kuriuo kalbėjo.
- Yoko, - priėjusi prisistatė.

- Greičiausiai.. - paspaudė ranką ir nusijuokė.

- Medis.. Juk jis tik medis, - šypteli.
- veikiau jau jam būtų šakės nuo mūsų, nei mums nuo jo. - dar kartą nusijuokia. Staiga pagalvoja, kad pernelyg daug juokiasi. Apskritai.

- Nežinau. - patraukia pečiais.
- Aš čia vos kelios savaitės. Veikiau jau laukiu naujų mokslo metų. - šypteli.
- O kaip tu čia? - paklausė.

- Kas nors su tėvais? - paklausia ir šypteli.

- O kokia būtų "pati geriausia" tema? - paklausia Yoko ir klesteli šalia.
- Gerai, kad gali būti tokių "problemų".jau geriau problemos, negu visiškas jų nebuvimas. - nusišypso.

- na, iš manęs taip pat, - nusijuokė.
- Viskas, ką moku daryt yra juoktis iš visokių nesąmonių, iš kurių net neverta juoktis. - šypteli. Yoko žvilgsnis nuklysta kažkur į dangų.
- Taip. Nėra ką veikti. - nusišypso.

- Gal.. - nusijuokė ir užsispaudė ranka burną.
- Viskas. Reikia liautis.

- Tada tu irgi būk toks koks esi, ir netvardyk savo emcijų. - šypteli.
- Matau, kad kažko neramus. Kažkoks įsitempęs. Pamiršk viską. Yra tik ši akimirka, ši diena. Viskas. O kas bus rytoj pagalvosi tada kai reikės. - nusijuokė dar kartą.

- Keistai? - nusišypsojo Yoko.
- Įsivaizduok, kad sėdi pas žiobarų psichologą. - nusijuokė ir nutaisė kvailą rimtą miną.
- Kas negerai? - paklausė žemu balsu.