Jas leido laiką galima sakyti absoliučiai žiobariškai. Net kiešinienę savom rankom kepti išmoko. Grįžo į prieplauką kai truputį apgedo variklis. Ir šiaip atsibodo būt supamam lyg mažam vaikui lopšelį...
Susirinko šmutkes, kurių tebuvo sausas džemperis ir 2 sportbačių pora, ir išvarė laimės ieškoti kur nors kitur. Vistiek puikiai žinojo, kad jos rasti neįmanoma, bet pasibastyti seniai laikas. Dar nuo proto visai nušoks. Nors nei tas faktas nebegazdino. Jas jau žinojo kad yra beprotis, kalbantis su savimi, bet bent tas balsas jį paliko ramybėje, nors trumpam...