Weirdo.... Yoko nonsences

as iskrypes ?;D .waje... kaip?;D

negražiai :)

ir kagi as darau kad jau iskrypes?

Vulgarus elgesys ;]
K, nefloodinam mano suknistos kūrybos temoj.

ahhh ;D
cia ne flodas cia diskusija apie tawo busima sedevra ;D

Įsivaizduok, kad aš jį "tikrai rašysiu" ;DD

isivaizduoju ..kada pradesi ?;DD

Gal niekada? ;DD

O jai sendien?;DD

O jei tu šito paprašytum tos Carolinos?
Manau, ji su mielu noru apsiimtų xDD

ar tai tik ne pavydas ?;DDD pazaidziau su mergaite ..irl ne mano amziaus grupes ji dialogai rpg visai kitokie ;DDD

Pavydas? Gink dieve xDD
tiesiog akivaizdus ropštimasis ant kaklo :DD Sorry, jei aš per daug pastabi kai kuriais atžvilgiais.

as db tik ant tawes lipu jai cia apie mane ;D

Ne, čia apie tą Carolin'ą ;)
Dar nelipi. Jei lipsi - nustumsiu ;DD

nejau jau malkis toks blogas pasirinkimas yoko ?;D

Yoko iš viso tyli ;DD

Oooj... Pabandysiu, bet nieko nežadu ;DD
Matai, į kokias pievas nuvedžiau Malkos veikėją?
Baisu xDD
Nu bet pažiūrėsiu, ką galiu padaryt..

Na, žiūrėk, kas man išėjo...

Vampyrams sunku atsispirt kraujo kvapui. Bet Sara jau buvo pripratusi prie amžino tvardymosi. Hogvartse jau kelios savaitės kaip jai nebuvo kilusi net mintis ką nors.. hm... suvalgyti. Todėl pasitikėdama savo jėgomis mergina toliau skynėsi kelią pripažinimo link.
Mokniai jos šalindavosi. Iš kažkur atsklidusi žinia apie jos būtį atėmė iš jos ne tik draugų pasitikėjimą, bet ir mokytojų nešališkumą. Todės Sara džiaugėsi, kad prasidėjusios vasaros atostogos duos jai kelis mėnesius ramybės...
Tą vakarą, iš karto po vakarienės, Sara slampinėjo bedvasiais koridoriais. Buvo pernelyg ramu... Net vaiduokliai neskraidžiojo. Mergina traukiama neaiškaus noro, patraukė link virtuvės.
Sustojusi prie durų pasiklausė. “Atrodo, nieko nėra..” – nuramino save. Net neįsivaizdavo, ką ten veiks.. Gros puodais? Nuo tokos minties ji lengvai šyptelėjo. Jau spėjo atprasti nuo juoko. Tada atsargiai pravėrė duris.
Sara buvo teisi. Virtuvė tuštut tuštutėlė. Užsilipo ant stalo ir ėmė žvalgytis, ką čia geresnio nuveikus, kai staiga ausis pagavo kažkokį garsą iš koridoriaus. Atrodo, lyg kažkas bėgtų... Žingsniai vis garsėjo ir garsėjo. Sara spėjo, kad kažkas bėga vos aukštu aukščiau, kol, galųgale, garsas perėjo į dar stipresnį.. Atrodo, “bėgikas” lėkė tiesiai į virtuvę.
Mergina vis dar sėdėjo ir laukė kažko pasirodant. Po gerų dešimties minučių bėgantysis atsitrenkė į vrtuvės duris ir jas plačiai atlapojo. Sara iš karto pažino žmogų – tai Keitė. Varno nago penktakursė. Tas pats žmogus, ir paskleidęs tiesą... sara piktai suraukė antakius. Bet pamačiusi Keitės veidą nustebo.
Mergina buvo baisiai išsignadusi. Bet ir nnustebusi, kad rado virtuvėje Sarą. Nieko nesakiusi puolė prieindaujos ir ėmė raustis stalčiuose, kol pagaliau, atrodo, rado tai ko ieškojo – didelę, aštriai išgaląstą kapoklę.
- Kam tau ji? – paklausė Sara visai pamiršusi neapykantą jai.
Kaitė atsisuko ir baimingai įsistebeilijo į Sarą.
- Nes dar noriu pagyvent.
- Tai dar pagyvensi... – numykė sara, nebesuprasdama, kas čia dedasi.
- Neee! – suklykė panikos apimta Keitė. – JIE ateina!! – sukliko ir puolusi į ašaras pasislėpė po stalu.
- Kas atei... – pradėjo Sara, bet durys su trenksmu atsilapojo ir neatlaikiusios smūgio nukrito nuo vyrių.
Tarpduryje pasirodė kažkokie padarai. Tada net Sarą apimė lengvas jaudulys. Tokių gyvių ji dar nebuvo mačiusi. O pažvelgusi toliau pamatė, kad jų buvo pilnas koridorius. Į galvą atėjo klausimas: kaip ji jų neišgirdo? O atsakymas atėjo dar greičiau, vos pažvelgus į jų “kojas”... Drebučiai!
Padarai buvo švieniai violetimės spalvos... galvoje žibėjo keturios poros akių. Visi jie buvo pliki tartum kiaušiniai, maždaug Sarai iki juosmens. Kūnai – puikiai išsivystę... Stiprios rankos buvo apkarstytos storais odos lakštais, turėjusiais atlikti šarvų funkciją... Kiekvienas padaras turėjo rankose po ilgą ietį smailiu antgaliu. Vampyrė nesuprato kas jie tokie, iš kur, ir kaip jie čia pateko. Bet Saros gyslose užvirė kraujas – nusimato kautynės.
Mergina žaibiškai prišoko prie indaujos ir per kelias minutes apsiginklavo keliais aštriai išgaląstais peiliais. Prieš puldama spėjo iš po stalo išgirsti Keitės balsą:
- Męs visi mirsim!..

Nu toks gal ir nieko... ;DD

K, kūryba...

Akmuo
[Yoko]

Koičis geras penkias minutes nešė mane į medicinos punktą. Jaučiau kažkur sunkiai tabaluojančią koją. O jis vis klausinėjo:
- Ar tau neskauda?
- Ne. - atsakymas visada buvo tas pats, nors ir skaudėjo. Velniškai.
Nenorėjau raukyti veido. Tik kai lūžusi galūnė atsimušdavo į Koičio kelią arba užkliūdavo už kokio agurko, pasidarydavo sunku nulaikyt ašaras. Nenorėjau Koičiui rodyt savo silpnumo. Nenorėjau niekam jo rodyt.
Pagaliau buvau paguldyta ant nepatogaus medinio gulto. Gydytoja iš karto suplėšė mano kelnes. Nedįsau pažvelgti ten, kur turėjo būti mano koja. Teišgirdau tik tiek:
- Atviras lūžis.... Sunkus atvėjis. - sumurmėjo seselė. Paskui paliepė Koičiui. - Pakviesk viršininką. Ir pašauk Sacu iš kito šiltnamio.
Tą pačią akimirką pasigirdo skubūs žingsniai ir trinktelėjo durys. Vadinasi, Koičis išėjo. Tada prabilo visą laiką kojąapžiūrinėjusi seselė:
- Man teks akimirkai išeiti užkaisti vandens. Turiu tau du klausimus. Ar skauda? - akmeniniu veidu paklausė ji.
- Šiek tiek. - sumurmėjau. Ir išsigandau išgirdusi savo pačios balsą. dar niekada jis nebuvo toks išsigandęs.
- Palauksi, kol gretimame kambary užkaisiu vandens? - paklausė ir pažvelgė man į akis.
- Žinoma. - išstenėjau. Lyg galėčiau kur nors pabėgti..
Seselė apsisuko ir paliko mane vieną. Akimirką dvejojau, ar pažiūrėt į koją. O paskui kiek galėdama pasikėliau ant rankų ir pažvelgiau į tą vietą, iš kurios ėjo skausmas.
Iš mano kojos kyšojo geras gabalas kažko balto. Supratau, kad tai greičiausiai mano blauzdikaulis. Ant gulto maža srovele bėgo kraujas. Tad užsimerkiau ir vėl atsiguliau. bandžiau mintyse save raminti. Greičiausiai vėl galėsiu vaikščioti tik po gero mėnesio... O per tą mėnesį numirsiu badu. Mat dirbti negalėsiu. ką čia dirbti, iš vis nieko negalėsiu.
Po kelių minučių grįžo seselė. Paskui kaip žaibs įlėkė Koičis, vedinas viršininku ir man nematyta mergina. Spejau, kad tai ta pati Sacu, kurią prašė pakviesti.
Ta Sacu iš karto išbalo pamačius mane. Greičiau ne kiek mane, kiek koją. Bet susitvardžiusi atsiklaupė prie gulto ir akimirką akmeniniu veidu apžiūrinėjo lūžį. O paskui ėmė griežtu balsu duoti įsakymus.
- sesele, kai tik vanduo bus išviręs, atneškit visą virdulį čia. Viršininke, vykit su Koičiu į Kijotą ir artimiausioje vaistinėje nupirkit daug švarių tvarščių, gipso, ir, pasitarkit su baistininku, ką galima dėt ant atviro lūžio.
viršininkas us Koičiu išlėkė taip nieko ir nepasakę. seselė pastovėjo kelias minutes ir išėjo atnešti vandens. kambarėlyje likau tik aš ir Sacu. neiškntusi paklausiau:
- Ar labai blogai?
Kelias akimirkas mergina tylėjo.
- Pusė bėdos. Galėjo būti ir blogiau. Dar šiek tiek, ir būtum likusi invalide. Koks tavo vardas? - paklausė lyg niekur nieko. Supratau: ji bando atitraukti mani mintis nuo lūžio.
- Yoko. - atsakiau. - Bet visi mane vadina Mizu.
- Ne veltui, - švelniai nusišypsojo Sacu ir pažvelgė man į akis. - Kas tavo tėvai?
- Nežinau, - ir šiek tiek sutrikau, nespoati kimiai nusijuokiau, kiek leido skausmas.
tada ji ėmė klausinėti visokiausių dalykų. Ir aš visiškai pamiršau kad guliu ten tik todėl, ka man lūžo koja.Prisiminiau visa tai tik kai grįžo seselė. Ji nustebo radusi mane ir Sacu iš kažko besijuokiančias. Bet tik atlaidžiai nusišypsojo.
Viršininko su Koičiu laukėme gerą pusvalandį. Per tą laiką mano koja smarkiai ištino. Bet Sacu liepė nesijaudinti. O aš jau ėmiau ja pasitikėti.
Jiems grįžus iš Kijoto, sacu liepė padėti man po galva pagalvę. paskui atsargiai pakėlusi mano koją padėjo rankšluostį. Kad ir kaip atsargiai ji elgėsi, negalėjau nejusti skausmo ir šiek tiek sudėjavau.
- Gerai. - ištarė Sacu.
- Dabar ateis baisiausia dalis. - surimtėjusi paaiškino man. Paskui liepė Koičiui sėstis prie mano galvos ir laikyti mano ranką.
- Sutelk visą dėmesį į savo draugą. - paliepė. - Tau baisiai skaudės. O nuskausminamųjų męs neturim. ir nėra laiko tavęs vešt iki ligoninės. Todėl kaulą atstatinėsim čia. - pajutau, kaip kūnu nueina pagaugai. Bet tik sugniaužiau Koičio ranką lyg metaliniais gniauštais, ir žvelgiau jam į veidą.
Pajutau kaip Sacu dar kart pakelia mano koją. Jau tada baisiai skaudėjo. O ji ją dar gerokai patempė... paskui dar ir dar ir dar.... rėkiau užsimerklusi ir kiek galėdama spaudžiau Koičio ranką tikėdamasi, kad tai sumažins skausmą.
galų gale, kai viskas buvo baigta, jaučiausi velniškai išsekusi. Sacu buvo mano koją grubiai aplipdžiusi gipsu. Nelik nieko, tik sėdėti ir laukti, kol jis sukietės. Paskui pamačiau verkiant Koičį. Spustelėjau jo ranką ir šyptelėjau taip parodydama, kad nepykstu. bet jis vis tiek nenusiramino.
Supratau, kad tą dieną Daugiau niekas nebedirbs. Niekas, iš buvusiųjų tame kambaryje, kur Sacu atstaninėjo mano kaulą į vietą...Ir buvau teisi.
Kai tik gipsas ant mano ojos pasidarė kietas kaip akmuo, viršininkas, visą laiką neprataręs nė žodžio, parvežė sacu, mane ir Koičį į Kijotą. Sacu išleido pirmą. Koją vis dar baisiai skaudėjo, bet nusilenkiau kiek galėjau, dėkodama jai. O mus su oičiu paleido prie garsios Ičiriki arbatinės.
Koičis mane parnešė į okijos rūselį. Visą kelią neišgirdau iš jo nė žodžio. Todėl tariau:
- Koiči.. Viskas gerai, - irpasistengiau kaip galima švelniau nusišypsoti.
- ne, negerai. - atkirto jis.- jei nebūčiau siūbavęs to prakeikto vežimėlio...Dabar tu būtum sveika. - mačiau, kaip jis kankinasi viduje. Koičis visada pernelyg dažnai jausdavo kaltės jasumą.
- Gerai. - piktai atkirtau.
- Negerai! - užriko jis. išsigandau. oičis retai būdavo taip ssinervinęs. - Yoko, ar supranti, kad per mane praradai darbą? - ištarė. Tamsoje mačiau, kaip per jo skrustus rieda ašaros. Balsas vos vos drebėjo.
- taip. - atsakiau kaip galėdama ramaiu. - Vagiliavau ankščiau, vagiliausiu ir kai paveiksiu. Tik atnešk man rytais ko pavalgyt, - paprašiau ir nusijuokiau. Atrodo, tai jį šiek tiek nuramino.
- Būtinai. - atsakė jis ir vos vos šyptelėjo. Nusivalė ašaras ir patraukė prie angos sienoje. - Sveik. - ištarė prieš išlipdamas, ir dingo, man nespėjus niek atsakyti.
ėdėjau ten, tamsoje, kažkodėl nedrįsdama net pakrutėti. Ir tik tada atsiminiau, kad kišenėje turiu šį tą. Išsitraukiau akmenį, rastą agurkų lysvėje.
Ir aiktelėjau.
Akmuo švytėjo.

Bus, bus...
Ir baikit visi kaip susitarę su ta "rašytojo" gyslele.....