Weirdo.... Yoko nonsences

jai tau taip nepatinka ....jokios gysleles tu neturi !nevykele ! cia tipo veltuj skaitau ;DDDD

grazu kiek banalu bet ..;D

Pas mane viskas daug maž banalu ;DD

Cha. Prašyta istorija apie Rozi..

Rozi sliko tamsiu skersgatviu. Akimirkai iškišo galvą, ir atsargiai žvilgtelėjo už kampo. Pagrindinė gatvė tuščia... Gerai. Rozi žaibiškai perėjo gatvę ir atsidūrė prie parko tvoros. Žibintai skleidė švelnią ornadžinę šviesą. Moteris išgirdo, kaip soties laikrodis išmušė vidurnaktį. Laikas.
Rozi lengvai peršoko tvorą.Paskui lengvu grakščiu žingsniu patraukė akmenimis grįstu parko taku. Šaltomis akimis raižė ją supančią tamsą. Instinkto pagauta iš ilgaaulio bato aukšta pakulne žaibiškai išsitraukė peilį. Prisikišo jį prie veido. Kažkodėl tai ramino įsitempusį kūną.
Einant vis giliau į parką tamsa tirštėjo, bet Rozi matė aiškiai kaip dieną. Keletas šešėlių gal ir galėjo ją suklaidinti, tik ne nuostabi klausa.
Akmenų ratas parko centre. Pagaliau... Štai ko ji čia ir atėjo. Jo viduryje matėsi stovinti liekna vyriškio figūra. Priatrėjus Rozi suprato, kad jis ją pastebėjo ankščiau, negu ji jį. Išsitraukusi lazdelę sušnibždėjo: “Lumos. Dirbtinės šviesos pluoštas pakilo virš jų siluetų, ir sukūrė panašią orandžinę švieną, kaip gatvės žibintų, likusių gatvėje. Tada Rozi aiškiai pamatė jį.
Į ją per akinių stiklus žvelgė gudrios žalios akys. Tamsūs plaukai buvo išsitaršę, stovėsena būtų įbaiginusi bet kurį kitą. Bet tik ne Rozi. Taip, ji juto nuo savo aukos sklindančią grėsmę. Bet net nepagalvojo apie baimę.
- Taigi, tu Rozi... – prabilo nuobodžiaujančiu balsu vyriškis.
- O tu - taip vadinamasis Greed.. – nusižiovavo, akivaizdžiai žemindama jį Rozi.
- Neprasidėk, su manim, mažyte. Turėsi bėdos... – su lengva šypsenėle pabarė ją.
- Tą patį galiu pasakyti ir tau. – atkirto Rozi ir žaibiškai puolė.
Kirto peiliu tiesiai per galvą. Bet Greed šiek tiek ją suktelėjo, todėl peilis nepasiekė savo tikslo, o tik gerokai užkabino skruostą. Kita ranką pagavęs Rozi peiliu apginkluotą galūnę trenkė merginą žemėn.
- Homunkulas... – pašokusi išsišiepė Rozi.
- Iš kur atspėjai? – šiek tiek nustebo Greed. Nors jo kairė veido pusė buvo viena didelė žaizda, bet, atrodo, jis nejuto skausmo. Aplinkui nuo jo veido bei drabužių lašėjo kraujas.
- Tavo ranka. – staigiai atkirto Rozi. – Juk tik aklas nematytų, kad ji pažymėta.
- Ir ką darysi dabar, Rozi?.. – nusijuokė Greed. – Bandysi nukirst man ranką?
- Gal. – šaltai atšovė, ir vėl puolė. Lėkdama prie homunkulo iš kišenės išsitraukė eletą metrų virvės.
Mergina judėjo žaibiškai. Virvė ant kaklo... Prisitraukė kūną prie savęs ir staigiu judėsiu nurėžė galvą. Iš kaklo strampo papliupo kraujas. Jis lašėjo nuo Rozi apsiausto, mergina atsigavo tik po kelių sekundžių, kai begalvis homunkulas išsinarpiojo iš jos rankų ir stovėjo per keletą metrų atokiau.
- Ir ką manai tuo pasieksianti, kvaila mergiščia? – suriko galva, atskirta nuo kūno. Iš jo vis dar upeliais plūdo kraujas.
- Tai, kad negalėsi matyt, kur esu, - išsišie[pė Rozi galvai ir spyrė. Galva nulėkė kažkur už krūnų. Rozi žaibiškai pripuolė prie apakinto kūno ir iš visų jėgų smeigė į ženklą ant Greed rankos. Pasigirdo išgąstingas klyksmas. Tai klykė homunkulo galva.
Kūnas sukniubo apire Rozi kojų. Mergina stovėjo visa kruvina. Paskui staigiu judesiu paspyrė lavoną. Bet tuo dar nepasitenkino.
Rytą akmeninis ratas parko viduryje buvo aptvertas “stop” juosta žiobarų policijos. Laikraščių antraštės mirgėjo nuo pranešimų apie Greensičio parke kraujo klane rastą vyro lavoną, sukapotą į lygiai trylika dalių...

Pamasčiau, ką pati daryčiau xDD

Sara lėtai slinko tuščiomis gatvėmis. Aplinkui nieko nesimatė. Mergina tvirčiau susisupo į juodą žieminę mantiją. Ir lyg pajutęs tai, dangus pabėrė sniego. Per tirštą pūgą mergina nieko neįžiūrėjo. Užtat užuodė.
Jau kelis mėnesius nebuvo pasisotinusi. Ne taip lengva Londone rasti kvailą žmogų, naktimis blūdinėjantį gatvėmis visiškai vieną. Sara vaiščiojo tikėdamasi, kad po jos kojoms šį vakarą pasipainios bent vienas nelaimingas bomžas. Bet jie visi, kaip susitarę, tūnojo kažkur pasislėpę nuo pūgos.
Juodi šiek tiek garbanoti plaukai po keleto minučių pabalo nuo snaigių. Budrios akys smaigstė kiekvieną kampą, stengdamos sugauti nors nemkiausią judesį. Mergina buvo įsitempusi. O tas žingsnių girgždesys sniege tiesiog varė ją iš proto.
Staiga akis už nugaros pagavo judesį. Sara staigiai atsisuko. Gatvėje už jos matėsi grėsmingo vyro siluetas. Mintyse mergina šyptelėjo “Yay... Vakarienė...”. Bet veidu neparodė nudžiugus. Tik baugščiai žvelgė į artėjantį vyrą.
- Ką čia darai, tokį vėlyvą vakarą? – saldžiu balseliu paklausė.
Mergina dramatiškai sužiopčiojo, vaidindama baisiai išsigandusią.
- Tikriausiai žinai, kas gali nutikti tokioms neatsargioms merginoms tamsiuose skersgatviuose... – pasigirdo balsas iš už nugaros. Sara demonstratyviai apsisuko ir išplėtė akis iš tariamo išgasčio. O mintyse šokinėjo iš laimės. Susitvardė nepulti tiesiai prie reikalo. Mėgo dramatizmą tokiais atžvilgiais.
Staiga pajuto, kaip už nugaros buvęs vyriškis užlaužė jai rankas. Sara pergalingai šyptelėjo. Spektaklis prasideda.
Mergina mikliai ištraukė rankas išvyro delnų ir per nugarą tvojo jomis tiesiai į veidą. Išgirdo, kaip milžinas dėjuodamas nukrito ant apsnigto asfalto. Jo draugas, už nugaros paslėpęs peilį, traukėsi atatupstas.
- Oh nooo.. – nutęsė Sara. – Nepabėgsi....
Po šių jos žodžių vaikinukas supanikavęs ėmė skuosti gatve. Akimirką Sara stovėjo nejudėdama. Paskui lengvu rankos judesiu išsitraukė iš kišenės lazdelę ir mostelėjusi ja sušnibždėjo:
- Glacius.
Gatvė sužvilgo ledu. Sutikęs bėglys tėškėsi visu svoriu. Sara ėmė veikti. Prieš nužudydama mėgo pažaisti su savo aukomis. Sustingdžiusi dar neatsigaivėlėjusį milžiną ji lėtai patraukė ledu. Jai einant ledas po truputį nyko.
Vaikinas neturėjo kur dingti. Sara legvai jį pakėlė virna ranka ir nusinešė prie milžino, ir tėškė žemėn. Trakštelėjo skylantis kaulas. Sara suprato: vyriukui lūžo stuburas. Abu vyrai gulėjo persigandę. Vienas suparalyžiuotas kerų, kitas įkalintas savo paties kūne, kurio jau nebegalėjo valdyti.
Sara priklaupė prie milžino.
- Tikuosi, žinosit, kad prie “bejėgių” merginų geriau nelysti... – sukikeno jam į ausį. Paskui prasižiojo ir įsisegė į kaklą.
Dėja, nuo milžino pasisotino. Ir dar šiek tiek liko...
- Ir ką gi man su jumis daryti... – svarstė sukryžiavusi rankas mergina. Paskui jai į galvą šovė įdėja.
Abu vyrai akimirksniu liko be galvų. Sara pašoko, ir naudodamasi iš jų plūstanči krauju ant plytų sienos nupiešė kažkur matytą pentagramą. Paskui ėmė smagintis su likusiomis kūnų dalimis, išnešiodama jas po aplinkinius rajonus: palikdama žmonėms prie durų, krauju ištepliodama langus...
Radusi pravirą langą įlipo į vidų. Lovoje gulėjo maža, daugiausiai dešimtmetė mergaitė.
- Paliksiu tau staigmenėlę.... – su šypsena sušnibždėjo Sara, ir iš už nugaros išsitraukusi kažkokį tamsų daiktą padėjo jį prie pat mergaitės. Paskui tyliai kaip katė išsliuogė pro langą.
Nuo to daikto ėmė sunktis kraujas, kurį greitai sugėrė patalynė. Ir tekančios saulės spinduliuose išryškėjo kruvina oda aptraukto raumens, meškuko pavidalas.

Niu gražu gražuxDD

Bus daugiau.... >;]

Apie tai, kas šaus į galvą ;DD

Oooj, nee ;DD
sara mane iščiulps negyva ;DD
Gi jai irgi maitintis reikia xD

Yoko Mizumi rašo:

Bus daugiau.... >;]

LaukiuxDD

As ir noriu ! ;D Ja pratesiai db mano eile ;DDD

Pradžia

Kiekvieną nelemtą savaitę Yoko tekdavo iš jai likusių jėgų nusikapstyti pas gdytoją, kuris apžiūrėdavo jos koją. Kiekvieną dieną po tris kartus ją lankydavo Koičis, ir kartą į savaitę Sacu. Viskas, ką darė mergina, buvo gulėjimas į skarmalų krūvą panašioje lovoje.
Iš pradžių Yoko džiaugėsi, kad pailsės nuo įtempto darbo. Bet per keletą dienų viskas atsibodo iki gyvo kaulo. Atsistoti.. Apeiti aplink kambarį... Apžiūrėti akmenį.. Vėl atsistoti. Viskas įgriso.
Tomis menkomis progomis, kai jos ateidavo aplankyti viršuje įsikūrusios okijos geišos, Yoko dažniausiai miegodavo. Ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai buvo geišų gyvenimas.
- Toks mūsų darbas. - šypsodamos kartodavo merginos su baltomis kaukėmis ir šiugždančio šilko klostėmis.O Yoko viskas atrodė juokinga.
Taip pralėkė visas mėnesis. Yoko vis labiau gilinosi į savo mąstymą, ir akmenį, rastą agurkų lysvėje. Po daugelio menkų bandymų mergina pastebėjo, kad kuo tamsiau būdavo, tuo akmuo švytėdavo ryškiau. Saulės šviesoje jis atrodydavo toks paprastas ir niekuo neišsiskiriantis kaip ir šalikelėse besimėtantys betono gabalėliai.
Tą dieną jai nuėmė gipsą. Pagaliau. Yoko vaikštinėjo atsargiai, mat koja atrodė tokia silpnutė ir plona, visiška priešingybė tokiai, kokia buvo ankščiau.
tą vakarą pas ją atėjo Sacu, nors ir buvo atėjusi vos prieš kelias dienas.
- Sveika, - šypsodama pasisveikino.
- Labas vakaras, Sacu-san. - nusilenkė Yoko šiek tiek sutrikusi. Ko Sacu iš jos reikėjo?
Kelias minutes jos šnekučiavosi tai apie koją, tai apie šiltnamius, kol kalba nuklydo prie Koičio.
- Būtent dėl jo čia ir atėjau. - Sacu smarkiai surimtėjo.
- Jam kas nors nutiko? - Yoko sunerimo.
- ne. bet greitai gali šis tas nutikti tau. - Sacu bakstelėjo pirštu Yoko į pilvą. - Sudėtinga paaiškinti... - ji akimirkai susimąstė, ir ėmė raustis prie šono kabančioje rankinėje. Po kelių akimirkų įdavė jai dėžutę.
- Joje naujoji tu. Nuo šiol tu nebebūsi Yoko. Esi Mizu Himura. Tavo tėvai mirę, motina europietė, tėvas japonas. Jie žuvo autokatastrofoje. Dėžėje rasi pasą su šiuo vardu ir savo nuotrauka, lęšius, dirbtinius pirštų antspaudus ir švirkštus su jau paruoštu botulino toksinu sumaišytu su natrio chlorido tirpalu pakeisiančiu tavo veido struktūrą į reikiamą, su užrašu "insulinas". Sergi diabetu. Žinoma, visa tai grynos pasakaitės, kad laisvai galėtum perskristi sieną ir niekas nesužinotų apie netikrą tavo tapatybę iki tol, kol pasieksi kelionės tikslą. - išpylė Sacu. Jos veidas tapo nervingas.
- Supranti, Koičis visą laiką tave vedžiojo už nosies. Turi tuojau pat palikti Kijotą. Palikti Japoniją. Nemanau, kad kada čia dar grįši. Vienintėlis dalykas, ko jam iš tavęs reikia, yra akmuo. - Yoko krūptelėjo. Nemanė, kad kas nors, be jos, žino apie keistą švytintį radinį.
- bet.. - Yoko absoliiučiai nesusigaudė.
- Koičis yra blogas, Yoko. Visa ši istorija skambės kvailai, bet jis nori atvert vartus į kito maravimo erdvę. Ketvirtąją erdvę. Ir tu pati esi iš ten. Ir aš. Viską greit suprasti. - šyptelėjo Sacu.
- Tanaka tave palydės į oro uostą. Saugos per kelionę, ir išmokys visko, ką reikia žinoti. Žodžiu, neprapulsi. - sacu veide atsispindėjo nerimas, skuba, liūdesys ir dar kažkas, ko Yoko negalėjo suprasti.
- O dabar greit pasiimk būtiniausius daiktus, ir abu dinkit iš čia, kol Koičis nesužinojo. - viskas dingo. sacu vėl tapo šalta ir rimta. Atsistojusi greitu žingsniu išėjo iš rūselio.
Vis dar nesuprasdama, kodėl viso to reikia, Yoko per penkias minutes susiruošė. Rankoje spaudė šviečiantį akmenį. "Ketvirtoji erdvė?.. Vadinasi... Kelionė namo?" - suko galvą mergina. Išlindusi iš rūsio rado jos laukiantį vyrą. Jis maloniai šypsojosi.
- Sveika, Yoko. Arba Mizu... Nes varbu. Aš Tanaka Yoshi. Girdėjau apie tave daug visokio gero. - jis visą laiką šypsojosi, todėl Yoko šiek tiek atsipalaidavo. Jie patraukė per sodą į gatvę.
- Malonu susipažinti, Tanaka-san. - Yoko nusilenkė. Išėjusi iš okijos sodo Yoko pamatė jų laukančią rikšą (1). Tanaka įsodino į ją Yoko. Mergina pakėlė akis ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į vietą, kurioje prabėgo jos gyvenimas. ne kaip geišos. kaip žmogaus.
Rikša pajudėjo. Okija dingo. Visam laikui.

(1) Rikša - žmogaus traukiamas vežimas.

K, mano dalis įdėta.
Manau, sujungsiu Saros ir malkos istorijas į vieną. Bet to lipdinio nebetęsiu. Kaip jums šis sumanymas? ;DD

steroidus vartoja yoko ?;DDDDDDDDDDDDDDD

taj sara manes tikiuosi nenuciulps iki paskutinio laso ?;DDDD

Oh shit, ne tas xDDD
Tuoj pakeisiu

Nee. Bet tai būtų paskutinė mano rašliava apie jus kartu ir atskirai >:]
Mano vaizduotę abu iščiulpsit iki paskutinio lašo xDD

atsibodom tau ..akivaizdu ;DDD galesi nerasyt apie mus rasysi apie isivaizduojamus pasaulius kuriuos mes uzsakysim ;DDD

Jooo xDD
Tiesiog kiekvienas su savo norais... Byški sunkoka ;DD
O įsivaizduojami pasauliaibuvo "ištarti" su ironija, ar aš klystu?

a tu nepaisyk niekeno noru rasyk kaip tau patinka ..mes tik mintis galim numest as daviau demono minti ta vampyro ..kad tobulintum fantazija ir sokinetum per stilius ;DD

Klysti ..;]

K, k, dėkui, dabar sumesiu tave ir Sarą į vieną terlionę ;DD

Nęę, nemirsit, blogiau >:]